Kas tai
Tai vaizduotės (imagery) pratimas, kuriame žmogus susikuria vidinį palaikančios, atjaučiančios būtybės vaizdinį. Šį kartą tas vaizdinys yra gyvūnas: šuo, arklys, katė, lokys, paukštis ar net fantastinis gyvūnas.
Vaizdinys turi turėti tris savybes, kurios CFT laikomos privalomomis:
- Šiluma ir rūpestis:nori tau gero be sąlygų.
- Stiprybė:atlaiko tavo skausmą, nesugriūva.
- Išmintis ir neteisimas:supranta, kodėl tau taip yra, ir nesmerkia.
Tai nėra gyvūnų terapija ar kaniterapija. Realaus gyvūno nereikia. Dirbama su vidiniu vaizdiniu, kurį žmogus gali aktyvuoti bet kada.
Iš kur atėjo
Metodas priklauso atjauta grįstos terapijos (Compassion Focused Therapy, CFT) atjautos vaizdinių šeimai – trečiosios bangos KET kryptis.
Paul Gilbert, Derbio universitetas, JK. Nuo 1990-ųjų pabaigos plėtojo Compassionate Mind Training, dirbdamas su klientais, kuriems klasikinė kognityvinė restruktūrizacija „veikė galvoje, bet nejautėsi širdyje“. Jie sugebėdavo suformuluoti racionalią alternatyvią mintį, bet ji neturėdavo emocinio svorio.
Deborah Lee, „The Perfect Nurturer“ (2005, Gilberto redaguotoje knygoje Compassion: Conceptualisations, Research and Use in Psychotherapy). Tai tiesioginis šio pratimo pirmtakas, sukurtas darbui su gėda ir trauma kognityvinės terapijos kontekste.
Gyvūno variantas atsirado grynai iš praktikos: dalis klientų tiesiog negalėjo įsivaizduoti žmogaus figūros, kuri nebūtų grėsminga. Šiandien jis įtrauktas į standartinius CFT protokolus ir savipagalbos modulius.
Teorinis pamatas: Gilberto trijų emocijų reguliacijos sistemų modelis (grėsmės, siekio/varos, raminimo ir prieraišumo), evoliucinė psichologija ir prieraišumo teorija.
Giminingi metodai kitose kryptyse: EMDR resursų įdiegimas (Laurel Parnell puoselėjančios, apsaugančios ir išmintingos figūros, kur figūra dažnai būna gyvūnas), schemų terapijos vaizdinių perrašymas, vaikų TF-KET „pagalbininko“ figūra.
Kada naudoti
Ši praktika ypač tinkama tada, kai:
- jaučiamas stiprus savikritiškumas, gėda ar „vidinis kritikas“, kai kognityvinis darbas neduoda emocinio poslinkio;
- patiriamas perdegimas ir lėtinis stresas, kai grėsmės ir siekio sistemos hiperaktyvios, o raminimo sistema praktiškai „atjungta“;
- reikia stabilizacijos fazėje prieš traumos apdorojimą, kaip resursas;
- žmogaus figūra dėl prieraišumo traumos atrodo nesaugi;
- norima turėti trumpą 2–5 minučių savipagalbos praktiką tarp sesijų.
Kodėl veikia
Praktika veikia keliais lygmenimis:
1. Smegenys nelabai skiria įsivaizduojamą socialinį signalą nuo realaus
Vaizduotė aktyvina tuos pačius emocinius ir fiziologinius kontūrus. Įsivaizduotas rūpestingas kitas gali paleisti tuos pačius raminimo procesus kaip ir tikras.
2. Aktyvinama raminimo ir prieraišumo sistema
Fiziologiškai tai parasimpatinis, vaginis atsakas, oksitocino ir endorfinų sistema. Tyrimuose dalyviai po atjautos vaizdinių pratimo parodė padidėjusį širdies ritmo kintamumą ir sumažėjusį kortizolį. Svarbu: labai savikritiškiems žmonėms reakcija gali būti priešinga, todėl jiems reikia švelnesnio, laipsniško kelio.
3. Gyvūno vaizdinys turi pranašumą
Gyvūnas neturi socialinio rango ir nevertina, neturi veido išraiškos, kurią būtų galima interpretuoti kaip kritiką, nereikalauja atsako ir nesijungia su asmenine prieraišumo istorija. Jo fiziškumas – šiluma, svoris, kvėpavimas, kailis – duoda labai konkretų kūnišką saugumo signalą.
4. Formuojamas savireguliacijos įgūdis
Pakartotinai praktikuojant vaizdinys tampa vidiniu saugumo objektu, kurį žmogus gali aktyvuoti pats, be terapeuto. Perdegimo atveju tai esminis dalykas, nes perdegęs žmogus dažnai turi labai išvystytą vidinį reikalautoją ir jokio vidinio globėjo.
Atsargumas
Atjauta savikritiškiems žmonėms dažnai iš pradžių sukelia ne palengvėjimą, o liūdesį, gedulą, pyktį ar tuštumą. Gilbertas tai vadina atjautos baime, Kristin Neff – backdraft. Tai nėra pratimo nesėkmė, bet reikalauja palydėjimo.
Esant ryškiai disociacijai pradedama nuo dar paprastesnių įžeminimo praktikų.